Užrašas: “Ir toliau plėtosime solidarumą - mūsų svarbiausią turtą tėvynės viduje ir už jos ribų”.

Ketvirtadienį visoje saloje buvo pristatytas kubietiškas filmas apie karą Angoloje. Prie kino teatrų susirinkusios porelės užuot ėjusios į kiną, rinkosi tamsesnes ir intymesnes vietas pramogoms, nes Kubos misija Angoloje nieko nebedomina. Filmas pavėlavo pora dešimtmečių, be to, jis pasakoja istoriją neatskleisdamas visų faktų. Kangamba būtų sulaukęs ilgų žiūrovų eilių bei aistringų komentarų, jei jis būtų pasirodęs aštuoniasdešimtųjų pabaigoje. O dabar mažai kas nori tai prisiminti iš naujo.

Kubiečių kovos Angoloje buvo pats ilgiausias karas Kubos istorijoje. Penkiolika ilgų metų svetimoje žemėje: žudyti žmones, kurie net nežino, kur yra mūsų sala, arba patiems žūti nuo jų rankos. Tai buvo laikai, kai Kremlius savo šešėliu uždengdavo Kubą – mes buvome tokie priklausomi nuo jo, kad mūsų lyderiai nedvejodami prisijungė prie jų veiksmų prieš UNITA. Tokius sunkius išbandymus mažoms šalims, esančiomis šalia didelių imperijų, prišaukia geopolitika,.

Patikslinsiu, kad per tris konflikto penkmečius nė vienoje Kubos aikštėje neįvyko kubiečių motinų protestas dėl jų sūnų siuntimo į frontą. Niekas žiniasklaidos priemonėse neiškėlė klausimo, kurį mes vysi tyliai šnabždėjome – „Ką mes veikiame Angoloje?“ – ir joks pacifistinis judėjimas nesurengė baltų balandžių akcijos. Mes buvome kur kas paklusnesni piliečiai nei dabar, dėl to mus išvežė nežinia kur, kad žudytume, nežinodami, kodėl tai darome.

Dabar mums kasdien pranešama apie kiekvieną Irake žūvantį amerikiečių karį, tačiau, noriu priminti, kad Angoloje žuvusių mūsų piliečių skaičius buvo kruopščiai slepiamas. Mes žinodavome, kad kaimynas neteko brolio, kad bendradarbis iš ten grįžo be vienos kojos, tačiau spaudoje tuo metu buvo grojama pergalės simfonija. Žuvusieji buvo apverkiami tyliai, artimieji negalėjo suprasti, ką veikė jų sūnūs kitoje Atlanto pusėje. Teliko antkapiai, įrėmintos nuotraukos artimųjų svetainėse, pilnos vazos gėlių, minint metines, ir ilgos kalbos, tų, kurie tą karą stebėjo iš toli. Tik niekas aiškiai ir neatsakė – „Ką mes veikėme Angoloje?“.

Po kelionės į Pinar del Rio galiu parodyti ištisą nuotraukų kolekciją su taip vadinamais „vorais“ – tai dviračiai vežimaičiai, kažkas tarp romėniškojo currus ir primityvios karietos. Be šių alternatyvių priemonių Kubos miesteliuose būtų neįmanomas susisiekimas ir prekyba. Yra šimtai šių voragyvių „rūšių“, jie važinėja keliais ir magistralėmis, vežiodami pačias būtiniausias – ir dažniausiai nelegalias – prekes. Jie rieda senų sovietinių sunkvežimių ratais, padabintais ryškiomis spalvomis, jie uždengti nušiurusiais audiniais, kad būtų apsaugoti nuo lietaus. Visi jie yra būtinybės ir drąsos vaisiai. Jie yra gyventojų nevilties išraiška – niekas negali įsigyti automobilio jokiame salone, tačiau net ir tokioje situacijoje nesutinka liautis judėję.

„Voras“ veža lovą

Būti „vorą“ tampančiu arkliu būti nelengva. Tenka tempti ir maisto produktus, ir baldus, ir šeimas. O kartais tenka ir bėgti su visu kroviniu, kad policija nepačiuptų su nelegaliu kroviniu.

Šeštadienį pasinaudodami proga, kad viena draugė keliavo į Pinar del Rio, kartu su ja nuvykome ir mes. Nuvežėme šiek tiek pagalbos nukentėjusiems. Tai buvo daugiausiai drabužiai ir maistas, paaukoti eilinių žmonių, kurie nors ir patys nedaug ką turi, nori padėti turintiems dar mažiau. Ir nors ši iš pilietiško solidarumo atsirandanti pagalba, lyginant su pagalba, kurią gali suteikti nevyriausybinės organizacijos ar kitų šalių vyriausybės, yra labai maža, nereikia pasiduoti. Visus surinktus daiktus buvo nuvežėme į Consolacion del Norte miestelį ir aplink jį esančius ūkius, kuriuose iki šiol dar nėra elektros energijos.

Važiuojant keliu, stebina tai, kaip greitai buvo atstatyti ir sutvarkyti politiniai-propagandiniai stendai. Šias didžiules iškabas būtų kur kas praktiškiau panaudoti vietoj namų stogų, o ne ideologinei propagandai. Vieno tokio stendo laisvai užtektų namo, kurio gyventojai vis dar miega po žvaigždėmis, stogui. Ar galite įsivaizduoti, kad miegate po stogu, ant kurio užrašyta „Gėrybės rasis tik mūsų darbo dėka“? Gyventi po tokia banalybe nebūtų itin malonu, tačiau bent jau būtų galima apsisaugoti nuo lietaus.

Grįžau tik dar kartą įsitikinusi, kad atstatymo darbai užtruks dar metų metus, kad viltis vis labiau senka, o blogiausia dalis dar priešaky, - ji mus užklups, kai entuziazmas dėl teikiamos pagalbos bus atslūgęs. Siekdama pristabdyti prekių judėjimą juodojoje rinkoje, policija sustiprino kontrolę keliuose. O tai labai bloga žinia visiems mums, nes mes didžia dalim priklausome nuo nelegalių prekeivių. Prasidėjo intensyvi kampanija prieš išteklių švaistymą bei aukštas kainas žemės ūkio turguose. Be to, sklinda gandai, kad ateityje kontrolė tik didės: jau žinome, kad pirmiausiai stengiamasi susidoroti su nelegaliais prekiautojais, vėliau bus imtasi laisvesnių nuomonių ir galiausiai net skrudintų žemės riešutų pardavėjų.

Šie uraganai mus įkalino paveiksle, kurį jau esame matę – valstybė centralizmu, kontrole, grasinimais ir kieta ranka sprendžianti tai, kas turėtų būti sprendžiama atvirumu, laisve privačioms iniciatyvoms, laisvėmis ir reformomis.

Visos politinės iškabos nusiaubtuose regionuose jau atstatytos.

Consolacion del Norte miestelyje vis dar yra pastatų, kuriems reikia statybinių medžiagų.

Reikia tvirtai laikyti maistą…jo trūksta…