Emilio rodo “karo” žaizdas

Luisas - Gorkio tėtis

Tie, kurie laukė

Nuotraukos: Claudio Fuentes Madan

Ketvirtadienis prieš koncertą. Kaip mums kilo mintis nueiti į Pablo Milanés koncertą ir prašyti, kad Gorkį išlestų į laisvę? Tai buvo spontaniškas ir skubus sprendimas veikti, kol dar nevėlu. Aš, Ciro ir Claudia* viską aptarėme ir iškart nusprendėme tai padaryti, nes didesnių veiksmų organizavimas ir derinimas „jiems“ būtų pats lengviausias būdas mus susekti. Nė vienas iš mūsų nestabtelėjo pagalvoti apie galimas tokių veiksmų pasekmes, nes savo poelgius atidžiai pasveria tik tas, kuris turi, ką prarasti.

Ketvirtadienis, rugpjūčio 28d., 19:30 val. Grupė žmonių – Ciro, Claudia, Hebertas** ir aš susitikome autobuso stotelėje prie Coppelia, kad kartu važiuotumėm į koncertą Antiimperialistinėje Tribūnoje.*** Jau tuomet mus sekė keletas vaikinų iš politinės policijos, visur knibždėjo pareigūnai. Tebebuvo šviesu, Pablo Milanés pradėjo dainuoti, kai priėjome prie Protestometro. Koncerte buvo daug labai skirtingų žmonių, daug kariškių ir šiek tiek užsienio spaudos atstovų. Beveik keturiasdešimt minučių laukėme pastiprinimo, galiausiai nusprendėme imtis veiksmo nelaukdami tų, kurie vis dar dvejoja, tų kurie dar neatėjo ar tų, kurie persigalvojo. Planas buvo toks: išskleisti plakatus (tiksliau audinio gabalus) su užrašu „Gorki“ ir skanduoti jo vardą, peimenant koncerte grojantiems muzikantams suimtą grupės Porno para Ricardo lyderį.

Ketvirtadienis, 20:35 val. Atsistojome kairėje pusėje kiek tik galima arčiau scenos ir kuo toliau nuo žmonių su dideliais pagaliais, su užmautomis didžiulėmis Kubos vėliavomis. Polito Ibáñez ir Pablo Milanés baigė dainą “La soledad”, atsiradusi trumpa pauzė buvo puiki proga veikti, kad būtume išgirsti. Suskaičiavusios iki trijų, Claudia ir aš iškėlėme audinį, jis ore teišbuvo kelias sekundes. Prisimenu, kad spėjome keletą kartų pakartoti Gorkio vardą. Tada iš visų pusių mus apspito civiliais apsirengę žmonės, atėmė juodais dažais išrašytą paklodę, kuri mums atstojo plakatą. Staiga ant mūsų užgriuvo stambios moterys, kibo mums į plaukus ir pradėjo kratyti. Vyrams kliuvo kur kas daugiau, kai tariama „įkaitusi minia“ juos neutralizavo profesionaliais karate judesiais. Pamenu baimę žiūrovų akyse - jie nesitikėjo mūsų veiksmų; dar prisimenu kaip paniškai visi išsibėgiojo, palikdami net batus. Ciro ir Emilio buvo sumušti ir nutempti į apsaugos zoną už scenos. Claudia sugebėjo pabėgti, Hebertas taip pat, o aš išsprūdau iš mane laikiusios rankos, kol kita buvo šaukiamasi pastiprinimo. Tuo metu viena mūsų draugė buvo nutempta į svečių zoną, už tai, kad parašė raštelį Pablo Milanés, prašydama jo pasakyti keletą žodžių apie Gorkio suėmimą. Antrasis audinys-plakatas taip ir nebuvo išskleistas. Lee el resto de esta entrada »

Uraganas Gustavas artėja prie Kubos, šiandien 9.15 Havanos laiku

Turiu daug visko papasakoti, apie tai, kas įvyko per pastarąsias dienas. Žinau, kad laukiate išsamesnių žinių apie tai, kas ketvirtadienį įvyko koncerte, plakatas, smūgiai, suėmimai, neįtikėtina policijos operacija bei visas laukimas priešais Playa municipaliteto teismo pastatą, pasibaigęs Gorkio paleidimu į laisvę. Vien tik teismo proceso – kuriame dalyvavau, kad įsitikinčiau visų rokeriui mestų kaltinimų prieštaringumu – aprašymo užtektų keletui įrašų. Deja, oro sąlygos Havanoje (dėl Gustavo kaltės) neleidžia man išeiti iš namų ir prisijungti prie interneto viešoje vietoje. Savo balkone – keturiolika aukštų virš žemės – pučia stiprūs vėjai ir reikia pradėti uždenginėti langus. Teks susidurti su dar vienu ciklonu.

Tik noriu pasakyti, kad iki pastarųjų dienų įvykių niekad anksčiau nebuvau mačiusi, kad tarptautinė viešoji nuomonė, žiniasklaidos priemonės ir dalis Kubos visuomenės būtų buvusios tokios vieningos. Vakar įrodėme, kad galima pastumti sieną, jei tai darome kartu. Privertėme ją atsitraukti, atstatyti teisybę, o tai yra labai geras precedentas mums ir labai pavojingas „jiems“. Internetas įrodė, kad net ir Kubos atveju gali veikti kaip virtuali erdvė, padedanti sujungti pastangas. Tikiuosi, kad šie centimetrai, kuriuos užbėgome už ribos, vėliau taps atgautų laisvių metrais.

Šį įrašą telefonu padiktavau draugams, kurie gali jį patalpinti Internete. Kai kurių iš jų dėka vakar galėjau pranešinėti naujienas iš teismo prieigų. Noriu nuoširdžiai padėkoti Ernestui Hernández Busto, kuris pasirūpino, kad visa informacija pasiektų dienos šviesą.

Jį išsivežė, dėl to, kad niekas taip nedestabilizuoja užsispyrusių politikų, kaip visiškai laisvas žmogus. Penktajame policijos skyriuje – 3-osios ir 62-osios gatvių sankryžoje, Playa municipalitete – kur nuolat keičiasi nusikaltėliai, o unitazas tualete panašus į skausmingą chimerą, savo maišto stygas brauko Gorkis (Gorki Águila). Tai keistas tipelis, visi tai pastebi; dar keisčiau jis atrodo šioje visuomenėje, kur „naujojo žmogaus“ modelis – tėra spalvota klasės kvailio versija.

Gorkis yra daug patrauklesnis nei jo cenzoriai: jis dainuoja, maivosi ir savo dainose atvirai drąsiai ir atvirai kalba apie tai, apie ką kiti su baime burba panosėje. Jo kambario sienos išklijuotos kartoninėmis kiaušinių dėžutėmis. Jas jis gavo dovanų, nes tų, kurios gaunamos, normuotoje maisto prekių rinkoje, neužtektų nei pusei sienos padengti. Jis kaltinamas nusikaltimu, paimtu iš filmo „Minority Report“ scenarijaus: kaltinamas remiantis eufemizmu „priešnusikaltiminis pavojingumas“. Išvertus į bendrinę kalbą, tai reiškia, kad tave pasodina už grotų, kad neįvykdytum nusikaltimo, kurį kiti nujaučia ar pranašauja.

Grokio atveju, kaltinimu pasirūpino Džeimso Bondo kliedesių apsėstas savivaldybės atstovas, „pataręs“ vienai kaimynei jį įskųsti. Ketvirtadienį įvyks preliminarus posėdis. Iki šioj ten, kur jis „saugojamas“, jį pasiekė tik keletas drabužių ir higienos reikmenų, kuriuos perdavė jo tėvas. Mažai tikimybės, kad jį ginantis advokatas įtikins griežtą prokurorą, kad ilgi Gorkio plaukai, jo roko dainos ir gitaros triukšmas nėra pavojingesni už inerciją, konformizmą ar dvigubą moralę, kuri mus supa.

*Išsamiau apie Porno para Ricardo (ispaniškai)

Miesto tapatybę sudaro ne tik žmonės, architektūra ar aikštės, bet ir tvoros, plakatai ir graffiti. Taigi išėjau nufotografuoti plakatų, kabančių aplink mano namus. Galite susipažinti su mane supančiais vaizdais ir žinutėmis.

Rikiuot, vairininke, Granma įsiveržia į istoriją

Be Revoliucijos nebūtų buvę galima nė pasvajoti apie didžią mūsų šalies sporto raidą

Kasdien tvirtai vykdykime savo pareigą

Šis absurdiškas pirmasis pasaulis sunaudoja tris ketvirtadalius pasaulyje suvartojamos energijos

Revoliucija Amžinai

Budrūs ir Kovingi

Iš šių vyrų kyla tauta

Laisvę dabar pat!

5 blokados valandos kainuoja tiek pat, kiek metams šaliai reikalingi dializės aparatai

Be atokvėpio

Jam 28 metai, jis dirba viešbučio baseine, šią darbo vietą jam nupirko patėvis. Angliškai jaunuolis beveik nekalba, bet viešbučio administratoriui sumokėtų dviejų tūkstančių konvertuojamų pesų pakako, kad anglų kalbos žinios nebūtų tikrinamos. Daugiau nei pusė bare parduodamų užkandžių bei romo ir Coca-cola butelių jis nupirko pats*. Bendradarbiai išmokė jį, kad svarbiausia yra parduoti jo paties „prekes“, o ne tas, kurias Valstybė parduoda turistams. Dėl šios gudrybės kiekvienos pamainos pabaigoje jis į kišenę susižeria neurochirurgo mėnesio atlyginimą.

Norėdamas išlaikyti šį nelegalų pajamų šaltinį, jis laikosi „ideologinio besąlygiškumo“ plano. Jis yra vienas iš pirmųjų, kurie dalyvauja gegužės pirmosios eisenose. Spintoje jis turi vienerius marškinėlius su penkiais didvyriais** ir vienerius su Che Guevaros atvaizdu arba su ryškiu raudonu užrašu „Idėjų Kova“. Jei jo viršininkas bando apkaltinti jį neteisingu išteklių naudojimu, jis apsirengia vienais iš šių marškinėlių ir spaudimas sumažėja.

Nuo jaunų dienų jis suprato, kad visiškai nesvarbu šimtus kartų peržengi legalumo ribas, jei tai darydamas ploji. Darbo vietą išlaikyti jam padeda šūkavimas politinių renginių metu. Jo rankos, kurios šiandien vagia, apgaudinėja klientus bei ne pagal paskirtį naudoja išteklius, prieš beveik šešerius metus pasirašė konstitucijos pataisą, kuri sistemą paverčia nepakeičiama. Socializmas gali būti amžinas, kad tik jam netrukdytų ir toliau pildytis kišenes.

*T.y. kur kas pigiau nei tai kainuoja turistams viešbutyje.

** Penki Kubos didvyriai – penki kubiečiai suimti ir nuteisti JAV, juos valstybinė propaganda yra pavertusi šalies didvyriais.

Atvežami nauji liftai.

Daugiau nei dvidešimt metų nuolat taisydavome sovietinį liftą, be to, ganėtinai dažnai tekdavo pasportuoti lipant laiptas. Visa tai greitai baigsis. Neseniai mus pasiekė du nuostabūs rusiški liftai, kurie pakeis atgyvenusius sovietinius. Kad jie būtų pakeisti, mums tereikėjo sulaukti, kol senieji taps „pavojingais gyvybei“, kol nauji liftai pirmiausiai bus instaliuoti netoliese esančiuose kariškių namuose (jiems buvo teikiama pirmenybė) ir kol bus atnaujinti Kubos-Rusijos santykiai.

Aš džiaugiuos, kad Reinaldui* nebereikės gaišti laiko taisant priešistorinį armėnišką liftą. Reiktų padėkoti tiems, kurie prieš dvidešimt metų atėmė iš jo tikrąją profesiją, kad šiandien šimto keturiasdešimt keturių butų gyventojai turi kaimyną žurnalistą–mechaniką, gyvenantį keturioliktame aukšte ir nuolat taisantį liftą. Tik kaimynų bendradarbiavimo dėka jis mums tarnavo kur kas ilgiau nei iš jo buvo galima tikėtis. Tokie ir panašūs problemų sprendimai, kuriuos randa eiliniai piliečiai dažnai yra įvardijami kaip „sistemos pasiekimai“, nors iš tiesų jie turėtų vadintis tiesiog bandymu išgyventi.

Po to, kai gerą dešimtmetį kanibališkai buvo ardomas vienas liftas, kad būtų galima sutaisyti kitą, dabar turime vilties, kad jie abu pagaliau bus pakeisti naujais. Naujųjų liftų montavimas užtruks apie keturis mėnesius, tad teks sudeginti daugybę kalorijų kaskart įveikiant du šimtus trisdešimt du laiptelius, kurie mane skiria nuo žemės. Bet manęs tokia intensyvi mankšta nė kiek negąsdina: šimtus kartų kilau keturiolika aukštų nešdama dviratį, ar su sūnum ant rankų. Dabar tai darysiu vildamasi, kad greitai turėsime naujus liftus. Ir jie nebus prastos kokybės sovietiniai, o – ir čia verta atkreipti dėmesį į skirtumą – tiesiog „rusiški“.

*Reinaldo – Yoani vyras.

Viskam ateina pabaiga

2001 m. rugpjūčio 13-ąją* įsijungiau radiją labai anksti ryte. Užkimęs diktoriaus balsas pranešė, kad „šiandien yra Tėvynės gimtadienis“ ir perskaitė nesibaigiančią panegiriką apie Didįjį Lyderį**. Klausiausi gulėdama lovoje. Kilo begalinis noras katapultuotis į kitą galaktiką, pabėgti iš šios salos, kur vieno žmogaus gimtadienis paverčiamas nacionalinės svarbos data. Tądien nusprendžiau emigruoti iš savo šalies, po vienuolikos mėnesiu įsėdau į lėktuvą ir išvykau į Europą.

Nuo tos dienos jau praėjo septyneri metai. Jau senokai grįžau, bet, atėjus tai pačiai datai, girdžiu tas pačias kalbas kaip ir anuomet. Pastebiu tuos pačius bandymus susieti abejotinus vieno žmogaus veiksmus su kai kuo daug patvaresne ir ilgaamžiškesne Tauta.

Pasikeitė tik tai, kad šis absurdiškas asmenybės kultas man jau nebekelia noro bėgti iš čia. Atvirkščiai, noriu pasilikti. Manęs tai nebetrikdo, veikiau leidžia aiškiai suprasti, ko nenoriu pakęsti ir toleruoti. Ateityje niekas neturi būti supainiotas su Tėvyne. Nė vieno torto žvakučių vienas žmogus negali užpusti visų vardu.

* Rugpjūčio 13d. yra Fidelio Castro gimtadienis.

** Máximo Líder

Iki pensijos man dar liko daug laiko, nepaisant to, labai atidžiai perskaičiau Socialinės Apsaugos įstatymo, kuris bus svarstomas parlamente, projektą. Kaip ir daugelis kubiečių, kadaise nusprendžiau surizikuoti ir užsidirbti pragyvenimui dirbdama nevalstybinius darbus, nes tolimos pensijos garantija man atrodė labai jau nepasiekiama, lyginant su galimu uždarbiu dabar.

Peržiūrint naują pasiūlymą kelti pensijas, akis užkliūva už simbolinių skaičių, kuriais bandoma kompensuoti šį padidėjimą – tai yra pensijinio amžiaus prailginimas penkeriais metais. Skaitau išsižiojusi. Pradinių klasių mokytoja, kuri išeis į pensiją pagal naują įstatymą, uždirbs tik trisdešimt penkiais nacionaliniais pesais daugiau nei toji, kuri išeis į pensiją jau rytoj. Jos išėjimas į pensiją atidedamas penkeriems metams, tačiau jos pensija padidės juokinga suma 1.4 konvertuojamo peso.

Grubiai tariant, situacija tokia: ši moteris dabar dirbs penkeriais metais ilgiau, o jos pensija padidės tik tiek, kad ji tegalės nusipirkti vieną bokalą alaus per mėnesį. Galbūt pensininkė mokytoja nemėgsta alkoholio, ar jos gydytojas jai uždraudė jį vartoti, tuomet ji už „padidėjusią“ pensiją galės kas mėnesį įsigyti tūbelę dantų pastos ar dezodorantą. Būtų įdomu ir dramatiška, jei ši hipotetinė moteris išeitų į gatvę skanduodama klausimą – ir visa tai dėl vieno bokalo alaus???

Vaikų darželis “Mažieji proletariukai”

Kai buvau maža, niekaip negalėdavau ištarti šalia namų esančio vaikų darželio pavadinimo. Net ir dabar – kai jau pramokau fonetikos - žodis „proletariukai“ man atrodo sunkiai ištariamas. Kažin, kaip savo darželio pavadinimą ištaria jį lankantys mažieji? Ar nebūtų jiems kur kas mielesni tokie pavadinimai kaip „Drugeliai“ ar „Saulės zuikučiai“, o ne šis pasenęs klasinis užvadinimas?

Kokia bus jų reakcija, kai išmokę skaityti vaikučiai žodyne susiras prie įėjimo juos kasdien pasitinkančio žodžio reikšmę. Pirmoji žodžio „proletarai“ reikšmė jiems atskleis, kad kalbama apie „beturčius, neturinčius nuosavybės“. Tikriausiai jie supyks, kad nuo mažumės laužė liežuvį tardami šį pavadinimą, ne gana to, jie iš tiesų yra pasmerkti būti beturčiais.

- Ši žemė yra nedirbama, mes atiduosime ją Jums dirbti.

- Sakot, nedirbama? Man regis ji „žuvusi“.

Per pastaruosius keletą mėnesių buvo pranešta net apie keletą planuojamų naujovių. Daugiausiai dėmesio skiriama naujienai apie nedirbamų žemių skyrimą visiems, norintiems jas dirbti. Valstybei priklausantys, nebedirbami laukai pagal panaudos sutartį kubiečiams siūlomi dešimties metų laikotarpiui. Įstatymas jau priimtas. Tačiau išlieka didžiausia problema: kaip įtikinti potencialius žemdirbius, kad šios tipo sutartis nebus nutrauktos anksčiau nei po dešimties metų?

Užsikrėčiau mintimis apie tai, kaip galima našiai išnaudoti tai, kas šiuo metu yra nenaudojama, išėjau pasivaikščioti, galvodama naudos nenešančius dalykus aplinkui. Ir man pavyko suskaičiuoti baisingai daug įvairių paslaugų, gamyklų ir kitų įstaigų, galinčių konkuruoti tarpusavyje dėl neefektyvumo apdovanojimo. Taigi. Šiuo atveju, būtų galima taikyti tą pačią logiką, kaip ir spendžiant žemės klausimą. Tuomet visa tai irgi būtų galima pasiūlyti piliečiams, kas šie tvarkytųsi savarankiškai. Su visa mūsų centralizuota ekonomika reikia pasielgi taip pat kaip su tais hektarais piktžolėmis užžėlusių laukų, kurie pagal uzufruktą atiduodami savarankiškam valstiečiui.

„Nevaisingųjų“ kataloge pilna restoranų, kuriuose musių daugiau nei pasiūlos, daugybė niekam nereikalingų įstaigų Vedado rajone, dėl valstybinio aplaidumo ir vangumo sunaikinti tokie viešbučiai kaip Capri ir New York ar Isla de Cuba. Šie neaktyvumo pavyzdžiai galėtų būti atiduoti į individualių piliečių, pasiruošusių paversti juos našiais, rankas.

Nebenagrinėsiu daugiau efektyvumo pavyzdžių. Nes viskas baigtųsi pasiūlymu ir parlamento kėdes, politines pareigas, ministerijas ir prie jų esančias institucijas atiduoti tiems, kurie juos sugebėtų panaudoti efektyviai.