Havanos krantinė* ruošiasi karnavalams. Žalioje zonoje pastatytas palapines puošia tarptautinių virtuvių restoranų iškabos, visoje krantinėje driekiasi spalvotų kioskų virtinė. Prie laiptinių ir ant laiptų surikiuotos metalinės konstrukcijos, jos bus panaudotos kaip sėdimos vietos žiūrovams. Šokių kolektyvai kartoja šokių, kuriuos rodys nuo penktadienio, choreografiją.

Mes esame tauta, nelabai gerai žinanti, kada tiksliai prasideda mūsų karnavalai, nes nacionalinių švenčių datos pastaraisiais metais dažnai buvo kaitaliojamos. Pranešimas, kad šventė prasideda, mus užklumpa netikėtai, tačiau mes nė kiek nesusierziname, jei mums praneša, kad ji iš viso atšaukiama. Prisimenu, 2006 metų vasarą mūsų eisenai paruoštos figūros taip ir liko nepanaudotos, nes havanietiški būgnai nesiderino su niūriu Fidelio Castro ligos scenarijumi.

Visa laimė, kad šiemet šokių grupės išeis į gatves. Ir toliau gyvensime šizofrenišku karnavalu: didžioji prekių dalis parduodama už konvertuojamus pesus; mokantiems nacionaliniais persais, telieka mažos malonumų porcijos.** Vis dėlto karnavalas - tai metas, kuomet bent trumpam galima nusikratyti įvairių suvaržymų, trūkumų ir frustruotų vilčių. Šokis yra puiki forma užsimiršti.

Taigi šventė vyks tame pačiame krantinės perimetre, kuriame prieš keturiolika metų havaničiai išreiškė savo nepritarimą socialine padėtim. Gurkšnosime gėrimos šalia krantinės sienos, nuo kurios į šiaurę traukė improvizuoti plaustai. Bus salsos ir regetono (reggeaton). Viskas vyks pajūrio gatvėje, kurioje jau kelis mėnesius nematyt dainuojančių ir vėliavėlėmis mosuojančių eisenų. Krantinėje, kuri mus matė einančius, šūkaujančius ir apsimetinėjančius, šiomis dienomis mes linksminsimės.

*Malecon - garsioji Havanos krantinės gatvė.

** Eilinis kubietis neįperka prekių konvertuojamais pesais, nes uždirba kubietiškais nacionaliniais pesais. Karnavalo metu už konvertuojamus pesus galima nusipirkti labai mažai užkandžių ar pramogų.

Skirta Felipei, padovanojusiam šią metaforą

Šį šeštadienį, liepos 26 dieną, Raulis Castro kalbės Santjago de Kuba. Jis kreipsis į tautą, - gyvai ir per televiziją - kuri dar prisimena jo prieš metus jo sakytą kalbą. Tuomet buvo minimi „struktūriniai pokyčiai“, „visiems pasiekiama stiklinė pieno“ ir „kova prieš marabu“ *. Kubiečiai susirinks ne klausytis žadamų naujų pokyčių, o dar kartą patvirtinti, kiek mažai buvo padaryta per pastaruosius dvylika mėnesių.

Praeityje liko tie laikai, kai mums buvo žadami magiški sprendimai, turėję mus ištraukti iš neišsivystimo. Politinis diskursas, be abejonės, pradėjo leistis žemyn. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad viena dieną jis nusileis ant žemės. Didžiausiais galias turintis asmuo pilotuoja erdvėlaivį, tačiau per garsiakalbius niekas mums nepaaiškina, ar sklandome ar krentame žemyn, ar vėjas yra palankus, ar varikliai nesusprogs bet kurią akimirką. Iš šio seno IL-14 garsiakalbių sklinda tyla su įterpiamais disciplinos ir pasiaukojimo prašymais.

Nesitikime nei piruetų ore, nei saldainių po liežuviu, padedančių ištverti turbulencijas. Norime, kad pilotas pasirodytų ir papasakotų mums, koks yra mūsų kelionės maršrutas, kad mes patys galėtumėm nuspręsti dėl tolimesnio kurso. Norime, kad šio šeštadienio kalba būtų ne vien laikymosi ore aukštinimas, bet ir aiški ataskaita kaip ir kada priartėsime prie kito erdvėlaivio.

* Marabu – piktžolė masiškai kenkianti derlingoms Kubos žemėms.

Kompiuterio dalių parduotuvė, skirta “tik įmonėms”

Internete vis dažniau minimi savarankiški pilietiniai projektai, mums, kubiečiams, yra pernelyg tolimas siekis. Kol netapome piliečiais realybėje, mums sunku taip elgtis ir virtualioje erdvėje. Šiuo atveju nelabai gaunasi peršokti kelias pakopas, kaip kad mums nutiko su video grotuvais (kurie niekad taip ir nebuvo pardavinėjami Kubos parduotuvėse) ir 5¼” laikmenomis. Pirmiausiai mums reikia išmokti pilietiškumo realybėje.

Man niekaip nepavyksta suprasti iškreiptos mūsų virtualios erdvės logikos: „Kubos pilietis negali įsigyti nuosavo internetinio domeno ir patalpinti jo savo serveryje, bet jei jam tai pavyks paryti (nusipirkti domeną –vert.past.) kitoje šalyje, jis gali susilaukti kaltinimų“; „oficialūs blogeriai vaizduoja realybę, o mes, alternatyvūs blogeriai, esame užsienio jėgų marionetės…“; „Internetas tai vadinamosios idėjų kovos laukas, kuriame iš esmės galioja vienas principas – netolerancija“. Galiausiai, be to, kad esame luošinami mūsų visuomenėje, į Internetą įžengėme jau taip pat sužaloti.

Žengiant tokiais žingsniais, ir virtualioje erdvėje būsime tokie patys, kokie esame ir realybėje - žmonės, pirmai progai pasitaikius – priešais kameras ir mikrofonus – rodantys savo entuziazmą ir ideologinę ištikimybę, nors tai ir tėra gryna kaukė.

Dėl tos pačios kaukės mes internete tampame folkloristais ir ekologais; mus ima dominti darbo ir kitokie klasifikuoti skelbimai bei nemokama muzika. Dėl to paties atsargiai skelbiame savo nuomonę. www erdvėje reikia dėvėti tas pačias kaukes, kuriomis dengiamės kasdieniame gyvenime.

Kibernetinių teisių tikrai dar reikės palaukti, bet gal vieną dieną susiprasime, kad bent jau galime būti piliečiais.

Kūribingumas ar skurdas?

Jau pora dienų man skauda dešiniąją akį, tad tenka eiti ieškoti lašų akims. Laukti tenka dvi valandas, per ta laiką iš kaimynių sužinau visas rajono naujienas. Gydytoja pasiskundžia dideliu darbo krūviu, nes didelė dalis jos kolegų išvykę į misiją Venesueloje. Valgydama picą už šešis pesus, ji man išrašo siuntimą į polikliniką.

Poliklinikoje vaizdelis panašus. Bet skaudanti akis mane verčia elgtis gerai ir laukti, kol mane apžiūrės. Vienas ponas su prieštvaniniais akiniais mane įspėja, kad jis eilėje laukia jau nuo šeštos valandos ryto, taigi paskaičiuoju, kad belaukdama galėsiu baigti skaityti romaną. Atsargiai prisigretina senučiukė - „taip yra dėl to, kad tai nemokamai, jei reiktų užsimokėti, būtų visai kitaip“, - sako ji.

Manęs jos žodžiai nenustebina, panašių pasisakymų aplinkui išgirsti galima vis dažniau. Susimąstau. Kokia keista šios moters dėkingumo koncepcija. Klausydama jos, įsivaizduoju Aladino lempą, kuri vienuolikos milijonų kubiečių patrinta, aprūpino mus šiomis ligoninėmis, mokyklomis ir kitomis reklamuojamomis „subsidijomis“. Šis džino miražas greitai išsisklaido, nes suprantu, kad už visa tai mokame kasdien ir net labai didelę kainą.

Kitaip nei galvoja ši ponia, pinigai tikrai ateina ne iš kilnios mus valdančiųjų kišenės. Jie ateina iš didelių mokesčių, kuriuos mokame už kiekvieną konvertuojamų pesų parduotuvėse įsigytą prekę, iš perdėtų mokesčių, kuriuos mus verčia mokėti tvarkant migracijos reikalus, iš žeminančių mokesčių, kurie uždedami užsienio valiutoms ir iš visų darbuotojų darbo užmokesčio nuvertinimo. Tai mes mokame už šias paslaugas, kuriomis (kokia ironija!) negalime skųstis.

Dar daugiau, taip pat mokame už gigantišką karinę infrastruktūrą, nuolat svaičiojant apie gręsiantį karą, skiriama didelė nacionalinio biudžeto dalis. Iš mūsų skylėtų kišenių rengiamos politinės kampanijos, solidarumo eisenos ir įvairūs mūsų vyriausybės susireikšminimo ekscesai visame pasaulyje. Tai mes patys finansuojame burnų raiščius sau patiems, mikrofonus, kuriais mūsų klausomasi, mus sekančius skundikus ir mūsų šykščius parlamentarus.

Jokio dėkingumo. Kiekvieną dieną mokame didelę kainą už visus šiuos dalykus. Ne tik pinigais, bet ir savo laiku, energija ir netgi laisvėmis. Tai mes patys mokame už narvelį, lesalą ir žirkles, kuriomis mums apkarpomi sparnai.

Chavez ir Simon Bolivar gatvių kampas (Reina gatvė)

Šį trečiadienis vakarą vienas iš Havanos bulvarų. Porelė su vaiku, išėjo pasivaikščioti ir įkvėpti gaivaus oro. Dar tik devynios valandos, apsižvalgius aplink, atrodo lyg būtų trečia valanda ryto. Šlapimo kvapas ant kiekvieno kampo primena, kad girtuokliai savo žygius pradėjo anksti, o viešieji tualetai ir toliau tėra tik iliuzija. Prostitučių gausa verčia motiną pagreitinti žingsnį, tačiau vaikas spėja pamatyti tiesiogines sutenerio, jo „merginos“ ir turisto derybas.

Blogai pasirinktas maršrutas. Geriau jau būtų sėdę į autobusą iki Miramar ir pasivaikščioję 5-aja aveniu ar pasilikę namie pagurkšnoti gaiviųjų gėrimų balkone. Dabar eina ieškodami Centrinio Parko, tačiau aplink Martí paminklą už apšviestos zonos ribų nutįsta meilės išbandymams itin tinkama prietema. Nieko tai nešokiruoja, nes šiame mieste jau daugelį metų nėra užeigų (motelių), kur galėtų užsukti porelės. Mylėjimasis ant suoliuko parke, neturintiems savo kambario įsimylėjėliams, yra meilės meno dalis tiems.

Policija įsilieja į tamsų naktinį peizažą. Tėvai jau gailisi, kad išsivedė vaiką pasivaikščioti į šį paribį tarp Centrinės Havanos ir Senamiesčio. Kiekvienas prabangus viešbutis – toks kaip Telégrafo, Saratoga, Plaza ir Parque Central turi savo antrą pusę tamsiose gatvėse aplink jį. Šalia kelių žavesio centimetrų yra daugybė metrų neaprėpiamų materialinių trūkumų.

Vaikas tik spėja pamatyti garuojantį capuchino, kurį La Francia kavinėje geria užsienietis, lydimas dviejų itin jaunų merginų. Jo vaikiškoms akims naktinė Havana atrodo kaip šviesų ir šešėlių tęsinys. Čia klientai geria, žiūrovai stebi juos geriančius, čia mėlynos uniformos visus stebi, čia šešėliai, kurie nuo jų pabėga, čia gatvės, kurių viena dalis nuostabiai tviska, o kitos geriau nepažinti.

Ji ištveria dvigubą darbo dieną - vieną kaip sekretorė, kitą kaip motina ir namų šeimininkė – tik diazepamo (Diazepam) tablečių, kurias slepia savo rankinėje, dėka. Joks gydytojas vaistų jai neišrašinėjo. Išbandžiusi įvairius vaistus, ji pati rado ją labiausiai nuraminančius. Kasdien išgerdama vis didesnę šių mažų tablečių dozę ji pajėgia ištverti ir Partijos susirinkimus, ir ilgas eiles prie maisto, ir visus buitinius rūpesčius.

Seniau tabletėmis ją aprūpindavo kaimynas, dirbęs vaistų sandėlyje ir prisidurdavęs prie atlyginimo nelegaliai pardavinėdamas vogtus medikamentus. Ji išbandė clorodiazepoksidą (Chlordiazepoxid) ir amitripatiliną (Amitriptylin), - jie leido užmigti naktimis ir šypsotis, laukiant pusę valandos vėluojančio autobuso. Reido prieš nelegalią prekybą medikamentais metu kaimynas buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. ji liko be savo raminamųjų. Netrukus atsirado naujas tiekėjas, tik šįkart didesnėmis kainomis.

Niekas iš šeimos nenori pripažinti, kad motina vaikšto padebesiais, į visas problemas ir nepriteklius reaguodama keistai patenkinta veido išraiška. Jos pabėgimai kaskart vis tylesni nei išgėrusio sutuoktinio, kuris grįžta vos bepastovėdamas ant kojų, kuitimasis.

Abu pasirinko pabėgti tuo, ką turi po ranka: jis –iš ligoninės pavogtu alkoholiu, ji – tabletėmis, „padedančiomis“ užmišti net jos pačios gyvenimą.

Ir vaikai netiki šia realybe. Jie skendi svajonėse pabėgti tiesioginiu būdu. Po lova jie saugo pusiau sukonstruotą variklį, kuriuo dar šį rugpjūtį burgs per Floridos sąsiaurį. Motina nespės susirūpinti. Dviguba diazepamo dozė padės išvengti jos kankinimųsi galvojant apie ryklius, saulės smūgį ar laukiantį ilgą išsiskyrimą.

Robinas Hudas jau išdalino visus pasisavintus ir pavogtus turtus. Iš pradžių vargšai buvo patenkinti ir stūgavo iš laimės kiekvienam miško pakrašty. Po kiek laiko suprato, kad didis Šervudo plėšikas mokėjo turtus tik padalinti, o ne juos kurti.

Atvirkščiai su “v” nuo Viktorijos* (pergalės – vert.past.). Graffiti keliose Vedado gatvėse

Nacionalinė Asamblėja šiomis dienomis yra susirinkusi į sesiją. Be abejo, kubiečiai neturi didelių lūkesčių dėl to, kas vyksta Konventų Rūmuose (Palacio de Convenciones). Net ir oficialus pripažintas žemas pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojų lygis, mums neleidžia jaustis atstovaujamiems. Jau prieš daugelį metų mes, tėvai, skundėmės – be jokio rezultato – dėl tragiško švietimo lygio dėl to, kad mūsų vaikus moko jauni, mokyti visiškai neparuošti žmonės. Tik dabar parlamento komisijos tai pripažįsta.

Taip pat sulėtintai mus pasiekia ir kiti pažadai: dėl statybinių medžiagų prieinamumo, dėl licenzijų visiems, kas nori panaudoti savo automobilį kaip taksi, dėl daugiau produktų naujagimiams normuotoje rinkoje. Priimame visus šiuos pranešimus taip, kaip alkanas, kuriam siūloma tik stiklinė vandens. Patikslinsiu, nesijaučiame nusivylę, nes iš šio parlamento nieko ir nesitikėjome.

Galbūt, jei ši Nacionalinė Asamblėja posėdžiautų viename iš šių, Havanos gatvėmis riedančių ševroletų (Chevrolet), kas nors išdrįstų pareikalauti to, ko mums iš tiesų reikia. Tik ant senovinių sėdynių, kai jaučiamės anonimiškumo ir greičio apsaugoti, išdrįstame išreikšti tai, kas mums iš tiesų nepatinka. Patikėkit manim, tai, kas pasakoma šiose riedančiose skardinėse, nėra vien kritika dėl to, kad nėra kur nusipirkti smėlio, plaukų segtukų ar užsisakyti daugiau audinio vystyklams. Variklių barškėjimo ir spiegiančių durų dunksėjimo triukšme vyksta kita parlamento sesija: daug mažesnė, su mažiau galios, bet neabejotinai – daug autentiškesnė.

*Victoria – pergalė.

Policininkai ir “juodosios vapsvos” * kontroliuoja gėjų kampeliu vadinamą Prado ir Teniente Rey gatvių sankryžą

Skirta Kubos žurnalistų sąjungos kongresui

Baigusi vidurinę mokyklą norėjau tapti žurnaliste. Kartu su dviem draugėmis ruošėmės stojamiesiems egzaminams pas vieną dėstytoją. Toji moteris atkakliai tvirtino – ir tai mane labai nervino – kad aš niekuomet nebūsiu gera korespondentė, nes visos mano savybės linksta link filologijos. Jos prakeikimas išsipildė ir viskas baigėsi tuo, jog, užuot laksčius paskui naujienas, įsisukau į žodžių, fonetikos ir literatūrinių idėjų pasaulį.

Nuo darbo informacijos srityje mane nutolino ne tik šios Havanos Tiresijos pranašystė, bet ir įsitikinimas, kad cenzūros, oportunizmo ir dvigubos moralės ženklais pažymėtoje visuomenėje būti žurnalistu reiškia tūkstantį ir vieną frustraciją.

Susipažinau su Reinaldo. Jis buvo išmestas iš „Juventud Rebelde“*, nes „jo samprotavimų linija neatitiko laikraščio linijos“. Tačiau neprarado noro rašyti, tuo pat metu pilnu etatu dirbdamas liftų mechaniku. Tai buvo lemiamas postūmis link mano jaunystės svajonių įgyvendinimo.

Glasnost jau buvo praėjusi. Kuboje buvo jaučiamas prarastos galimybės skonis, jis plito tarp korespondentų ir suirzusių skaitytojų. Televizorius mums kartojo, kad gamyba auga, kad šalis atsispirs ir kad „nenugalimas lyderis“ mus nuves į pergalę, tuo tarpu mūsų kasdienis gyvenimas neigė kiekvieną triumfalistinę frazę bei išpūstus skaičius. Dar kartą su palengvėjimu atsidusau, netapusi žurnaliste. Jaučiausi išsigelbėjusi metaforos pasaulyje.

Vis dėlto abi profesijos nėra taip viena nuo kitos nutolusios, nes didžioji žurnalistikos dalis oficialiosiose informacijos priemonėse yra labai literatūrinė. Bandydama pabėgti į grožinę literatūrą, - tai, kas yra pramanyta ir teatrališka, - supratau, kad to paties yra pilnos ir Kubos televizijos naujienos: personažų, kuriais niekas netiki, futuristinių istorijų, kurios niekad netampa realybe, ir specialiai atrinktų besišypsančių veidų tūkstantinėse sielvartingose miniose.

Savo prognoze toji nelegaliai mus mokiusi dėstytoja norėjo įspėti dėl to, ką vėliau, po daugelio metų, atradau pati: kad tarp mūsų spaudos beletristikos ir mūsų rašytojų kūrybos, pastaroji man duos daugiau tikrumo.

*„Juodosios vapsvos“ yra elitinis Kubos Revoliucinių Ginkluotųjų Pajėgų būrys.

** „Juventud Rebelde“ - Komunistų partijos jaunimo leidžiamas dienraštis.

Pardavėjas rodo vieną iš mūsų laikų „delikatesų“: žuvį vadinamą claria*

Baigiasi mokslo metai ir jau jaučiu, kad mano duonos porcijai kyla pavojus. Mano sūnus net du mėnesius neis į mokyklą. Žinau, kad atostogų įkarštyje jis gali suvalgyti bet ką, netgi durų vyrius. Jam neužteks 80 gramų miltinės duonos davinio, kuris jam priklauso pagal maisto prekių normavimo knygelę**, tad jis taikysis ir į mano ar tėčio duonos porciją.

Iš anksto bandau pasiruošti tokiems klausimams kaip „Mamyt, ar mes važiuosim aplankyti giminaičių į Camagüey?“. Bandau paaiškinti jam, kad, norint nusipirkti autobuso bilietą, eilėje reikia stovėti tris dienas ir kad dabar parduodami bilietai tik kelionėms po poros savaičių. Bet jo noro keliauti nenumalšins ir tai, kad kelionė ankštais Youtong autobusais link salos vidurio kainuoja pusę atlyginimo.

Tačiau stengsiuosi jam įtikti: atiduosiu savo duoną, miegosiu tris dienas eilėje dėl bilieto į Camagüey ir galbūt netgi kelioms valandoms išnuomosiu Play Station iš kaimyno. Visa tai dėl to, kad jis baigė septintą klasę gerais pažymiais ir reikia jį už tai palepinti.

Praeitą šeštadienį po mokslo metų pabaigos šventės grįžęs namo su diplomu rankoje, dar nuo durų slenksčio jis rėkte išrėkė karo šūkį „Man atostogos!“.

Tik kad aš gerai nežinau, ką baigė mano sūnus, ar septintą klasę, Komunistų Partijos mokyklą „Ñico López“. Pasimečiau išvydusi diplomą. Galite pažiūrėti čia, kad galėtumėt suprasti, iš kur kyla mano sutrikimas. Kaip jūs manot?

* Claria (vietinių vadinama „žuvimi-katinu“) – tai žuvis, atvežta į Kubą iš Azijos, ji maitinasi viskuo, ką sutinka pakelėje – žiurkėmis, tarakonais, pelėmis, paukščiais, vištomis, kitomis žuvimis, net mažais naminiais gyvūnais – be to, gali net tris dienas šliaužioti sausumoje. Dėl maisto trūkumo kubiečiai šią žuvį valgo, vieni sako, kad jos skonis visai neblogais, kiti, - kad joje labai daug ašakų. Claria jau išnaikino nemažai kitų žuvų rūšių.

** Maisto prekių normavimo knygelė (libreta de racionamiento) - tai pagrindinių maisto produktų normavimo knygelė. Maisto normavimas pagal knygeles Kuboje prasidėjo 1961 metais.