Linea gatvės gale yra viena iš nedaugelio iškabų, primenančių šūkį „Socializmas arba mirtis“ („Socialismo o muerte“)

Yra visokių apibrėžimų, posakių ir šūkių, visiškai nebeatitinkantys ir nebepaaiškinantys tikrovės, kurioje gyvename, tačiau jie vis dar vartojami, visiškai nesusimąstant apie jų tikrąją reikšmę. Vis dar kalbama apie socialinę lygybę, kurios niekur negaliu rasti, kalbama ir apie suverenitetą, kuris yra visiškas kontrastas mūsų tikrajai priklausomybei nuo užsienio rinkų ir ideologijos, nerodančios savo principų šioje „pseudo kapitalistinėje Valstybėje“.

Galim palikti tą pačią iškabą virš durų, tačiau tai nereiškia, kad tai, kas žadama užraše, taps realybe. Nuotraukoje matote pavyzdį - augdamas medis uždengė dalį užrašo, kuriame pateikiamas pasirinkimas „Socializmas arba mirtis“. Gyvenimas galiausiai išjuokė šį ekstremalų šūkio siūlomą pasirinkimą. Storos medžio šakos savo žaliais lapais uždengė vieną žodį ir sukūrė naują dilemą. Ji skiriasi nuo tos, kuri buvo aukštinama iš tribūnos sunkiausiais Ypatingojo laikotarpio* metais.

Mažas ūglis grasina uždengti ir žodį „socializmas“. Ar tik nebus atėjęs laikas pakeisti iškabą?

*Ypatinguoju laikotarpiu Kuboje vadinami pirmieji metai po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet, nuo jos priklausiusi Kubos ekonomika žlugo.

<!– /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-parent:”"; margin:0in; margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:”Times New Roman”; mso-fareast-font-family:”Times New Roman”;} p {mso-margin-top-alt:auto; margin-right:0in; mso-margin-bottom-alt:auto; margin-left:0in; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:”Times New Roman”; mso-fareast-font-family:”Times New Roman”;} @page Section1 {size:8.5in 11.0in; margin:1.0in 1.25in 1.0in 1.25in; mso-header-margin:.5in; mso-footer-margin:.5in; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} –>

Didysis šeštadienio vakaro klausimas yra ne “ką veikti?”, o „kaip įpirkti pramogas, kurių dauguma prieinama tik už konvertuojamus pesus?“*

Jaunuolių porelei, norinčiai nueiti į diskoteką, tai gali kainuoti mažiausiai 10 „chavitos“**. Vakarėliai namuose ar šeštadienio kinas šiek tiek mažiau atsiliepia kišenėje. Aš linksminuosi su draugais, kurie užeina pas mane į svečius, kartas nuo karto einu į krantinę***, kuri vis dar yra nemokama. Kartais prisijungiu prie jaunuolių, kurie susirenka 23-osios ir G gatvių sankirtoje ir praleidžia visą naktį šnekučiuodamiesi, garsiai dainuodami ir vaikštinėdami iš vienos pusės į kitą.

Štai dėl to ir jaučiuos laiminga, kai prasideda prancūzų kino festivalis, kur už tikrai prieinamą kainą galiu turiningai praleisti keletą vakarų. Deja, išėjus iš filmo „99 Francs“ ar iš komedijos „Jūs esate išties gražus“ („Je vous trouve très beau“) negaliu ramiai atsigerti skardinės alaus, nes tektų išleisti vienos dienos atlyginimą. Po seansų mes trinamės prie kino teatro „Chaplin“ arba tiesiog einame namo. Vokiško kino savaitės skelbimai mane nuramina. Bent jau artimiausiomis dienomis norint papramogauti nereikės darytis harakiri.

*Kuboje cirkuliuoja dvi valiutos: nacionaliniai pesai, kuriais yra mokami atlyginimai visiems kubiečiams, ir konvertuojami pesai, kurie skirti daugiausia turistams ir sunkiai prieinama kubiečiams. Vienas konvertuojamas pesas yra lygus 25 nacionaliniams pesams., t.y. perkamosios galios turi 25 kartus daugiau.

** Taip vadinami konvertuojami pesai. Vidutinis mėnesio atlyginimas Kuboje yra 250-300 nacionalinių pesų, t.y., 10-12 konvertuojamų pesų.

*** Ispaniškai Malecon.

Jos sportinių batelių Nike liežuvis pranašiai šaiposi iš mano sintetinės odos basučių. Jos itališki akiniai nuo saulės kainavo viso mėnesio atlyginimą. Iš savo rankinės, pirktos Vía Uno, ji išsitraukia Marlboro cigarečių ir pasiūlo man, nors ir žino, kad nerūkau. Kartu einame iki Cerro namų. Čia gyvena septynios šeimos.

Įeinu į kambarį. Jos nepriekaištingi batai – kontrastas medinei kėdei be atlošo ir beformiam čiužiniui, apklotam papilkėjusia paklode, ir sienoms, neperdažytoms nuo tada, kai mirė senelis. Mane pavaišina kava iš puodelio be ąselės, bet matau auksinį žiedą ant jos smiliaus. „Yadira, - papriekaištauju jai – taip prabangiai rengiesi, bet neturi nė savos vonios!“. Ji nusišypso, ir pamatau mažą inkrustuotą rubiną jos kairiajame iltiniame dantyje.

Išeidama iš jos namų stabteliu. Tokia siaubinga puikavimosi ir skurdo kombinacija, „puošianti“ mūsų gyvenimus. Tarp apleistų pastatų fasadų Reina aveniu matau švytinčias Adidas, Kelme ir Wilson vitrinas, o mano nosis tuo pat metu užuodžia gatvėje sprogusių nutekamųjų vamzdžių, smarvę ir nesupainiojamą Christian Dior aromatą. Eilės prie prabangių moteriškų drabužių parduotuvių rodo, kiek daug pinigų pasiekia šalį iš užsienyje gyvenančių giminaičių, iš nelegalių veiklų ar ne pagal paskirtį panaudojamų valstybinių išteklių. Tai yra pinigų, kurie palaiko šią „karališko povo“ tuštybę. Niekas nenori likti be firminių drabužių, nesvarbu, ar jie autentiški, ar falsifikuoti.

Girdėjau, kad Adidas parduotuvė Pirmosios ir D gatvės sankryžoje Vedade* yra džiausią apyvartą – skaičiuojant už kvadratinį metrą – visoje Lotynų Amerikoje turintis filialas. Netgi planuojama šią parduotuvę perkelti į didesnes patalpas, kad padidėtų pelnas. Dauguma joje parduodamų prekių nuperka žmonės, neturintys net nuosavo kambario ar užsiimantys makabriškais žaidimais, kad turėtų, už ką pavalgyti kiekvieną dieną. Jie pasirinko dėvėti „vertingiausia“ iš to, ką turi.

Apsirengusi medvilniniais drabužiais iš Point Zero, plaukais, kvepiančiais L‘Oreal, pro madingus saulės akinius Yadira nemato savo virtuvėje išbyrėjusių plytelių, nemato ir iš čiužinio išlindusių spyruoklių. Tiems, kas ją pažįsta, ji yra nuostabi mergina, vilkinti firminius drabužius, o ne kaimynė iš skurdžių namų, kas rytą besinešanti kibirą vandens į mažą bendrą vonią, kad galėtų apsiprausti.

* Vedado – viešbučių ir prekybos rajonas Havanos centre

Gyvenu sovietiniame (Brežnevo epochos) daugiabutyje. Namo lifte nuo lubose esančio avarinio išėjimo pradėjo kapsėti alyva. Nuolatinis kapsėjimas puikiai atitinka bendrą lifto techninę būklę, - dera prie atsilupusių grindų, nešvankių graffiti ir siaubingo garso, kuris sklinda durims atsidarant ir užsidarant.

Ne vienam mano kaimynui tas skystis sugadino drabužius ar išriebalavo plaukus. Sprendimas, kurį radome, yra tiesiog pasitraukti į šalį, kad jis ir toliau kapsėtų, kiek tik panorėjęs. Dabar į liftą nebetelpa šeši žmonės, kaip kad būdavo anksčiau, mat jau keletą mėnesių lifte yra krentantiems lašams rezervuota vieta.

Prisitaikėme prie šio įkyraus lašėjimo lygiai taip pat, kaip kad prisitaikom prie to, kad iš šešerių stiklinių kino teatro durų dabar atsidaro tik vienerios. Dėl mūsų pačių konformizmo visiems filmo žiūrovams spraustis pro vienerias duris ten, kur kitados buvo ištisa išėjimų virtinė. Lygiai taip pat mes pripratome, kad pardavėjai parduotuvėse mus aptarnauja blogai, kad visi produktai yra atskiesti ar suklastoti, kad įvairios paslaugos tyliai išnyksta, vos spėjusios atsirasti. Lėtas ir tylus pritarimas. Taip ir mažėja mūsų pilietinės teisės.

Būti nejautriam yra madinga. Taigi mano kaimynai ir aš imame galvoti, kad lifte varvantys riebalai padeda geriau augti plaukams, kad dėmės, kurias tie lašai palieka, yra visai gražios. Sovietiniame lifte kapsinti alyva gali būti rami – leisime jai kapsėti laisvai. Kas gi norės apsijuokti ir bandyti ką nors pakeisti?

Prieš dvejus metus į mano duris pasibeldė socialiniai darbuotojai. Atėjo pakeisti kaitinamąsias lemputes į naujo tipo taupančias lemputes. Visa tai - pompastiškos kampanijos, vadinamos Energetine Revoliucija, dalis. Man patikdavo šilta gelsva šviesa, sklindanti iš svetainės šviestuvo, tačiau per greitą apžiūrą šie neva nusimanantys jaunuoliai nustatė, kad lemputė švaisto energiją, tad turėjau ją atiduoti. Man davė kitą. Iš jos sklido blanki šalta šviesa. Ji veikė tris savaites. Mano akys apsidžiaugė tokiu trumpu šios ekonomiškos lemputės gyvenimu, nes naktimis po jo blankia šviesa buvo neįmanoma įžvelgti atskirti daiktų formų.

Norėdama ją pakeisti, turėjau apibėgti valiutines parduotuves, tačiau nė vienoje neradau taip demonizuojamų įprastų lempučių – tų, kurias visą gyvenimą naudojome šviestuvui, stovinčiam ant staliuko šalia lovos. Aš nenoriu pirkti trumpalaikių taupančių lempučių ar kitų - vadinamų „šalta šviesa“ – apšviečiančių namus taip lyg tai būtų operacinė.

Pardavėjai juokauja, kad laivas, kuris turėjo jų atvežti „dar neatplaukė iš Kinijos“. Sako, vienoje mažoje Cerro krautuvėlėje šiek tiek jų buvo ištraukę iš po prekystalio. Greitai apžvelgusi savo namus, atsidūstu - juose neapšviestų erdvių yra kur kas daugiau nei apšviestų. Taigi jei lempučių pardavimo ypatumai išliks tokie patys, teks stipriau išlavinti savo jutimus arba kliūti už kiekvieno baldo prieblandoje.

Tačiau niekas nežino – tai yra iš tų paslapčių, kuries rašau tik savo asmeniniame dienoraštyje kaip šis – kad aš sugebėjau nuslėpti nuo socialinių darbuotojų vieną persekiojamąją lemputę. Tai yra apvali ir netaupi lemputė, kuri man švietė daugiau nei penkerius metus gelsva keturiasdešimties vatų šviesa. Ir visa tai ne dėl to, kad man patinka švaistyti elektros energiją, tačiau noriu tikėti, kad bent jau pati galiu nuspręsti, po kokia šviesa skaitau, vakarieniauju ar žiūriu televizorių. Žiūriu į lemputę dezertyrę taip, lyg ji galėtų apšviesti ir nuskaidrinti ne tik mano svetainę, bet ir prekiautojų nerangumą ir energetinių kampanijų voliuntarizmą.

Daugybę Havanos gyventojų nuliūdino policijos reidai, kurių metu buvo išardyta slaptų fabrikėlių, gaminusių indus, šaukštelius ir plastmasinius segtukus plaukams. „Kampanijos prieš socialinę ne-discipliną“ metu Policija uždarė 13 slaptų dirbtuvių ir 10 slaptų sandėlių, kuriuose buvo gaminamos juodojoje rinkoje itin paklausios prekės. Nelegalūs gamintojai negamino narkotikų, neprekiavo ginklais, paprasčiausiai vertėsi indų, segtukų skalbiniams bei segtukų plaukams gamyba. Atrodo, kad privačių gamintojų persekiojimas yra užsienyje taip reklamuojamų naujųjų pokyčių dalis.

Šiomis dienomis vaikščiosiu palaidais plaukais, taip išreikšiu protestą prieš šiuos išpuolius. Sakau sau: „Yoani, priprask, kad pamažu dingsta visi plaukų papuošalai, iki šiol padėdavę tau susitvarkyti savo karčius“.

Visai neseniai ėjau pirkti naujos šluotos ir metalinės kempinėlės puodams plauti, po panašių konfiskavimų jos tikriausiai taip pat dings. Mes, pasipiktinę šių smulkių prekių pirkėjai norėtume, kad užuot rengę policijos atakas, šie alternatyvūs gamintojai gautų galimybę legalizuoti savo darbą. Jei ONAT* legalizuotų jų veiklą, tuomet jie mokėtų mokesčius ir galėtų pirkti pirmines žaliavas didmeninės prekybos rinkoje. Per trumpą laikotarpį niekas nenorėtų mokėti didelių kainų už analogiškas prekes parduotuvėse užsienio valiuta ar konvertuojamais pesais ir Valstybei nebereikėtų jų importuoti iš taip toli. Nuolatiniams informatoriams nebereikėtų pranešinėti, kas ir kur gamina kavinukus, pakabas ar puodų dangčius. Ir tai jau nekalbant apie mano plaukus, kuriuos papuoštų liaudies pagamintas nuostabus segtukas, pirktas iš vietinio gamintojo.

* ONAT – Oficina de Administración Tributaria – Mokesčių administravimo biuras

Nuo tada, kai prieš penkiolika metų atsikrausčiau į šį didžiulį socialistinio tipo rajoną, negavau nė vieno laiško paštu. Ir ne dėl to, kad mano draugai mane užmiršo ar kad elektroninis laiškas nuvainikavo tradicinį laišką, o dėl to, kad mes, kubiečiai, nepasitikime paštu.

Tiek daug užsakymų, apmokėjimų ar kitų procedūrų būtų galima atlikti pasitelkiant į pagalbą tradicinį paštą, tačiau kiekvienas iš mūsų einame į atitinkamus biurus ir stovime eilėse, kad mus aptarnautų. Diena, kuomet galėsime gauti sąskaitą už elektrą, vandenį ir dujas paštu, atrodo kaip futuristinė iliuzija. Net pats Asimovas (Asimov) negalėtų mūsų įtikinti, kad siuntinys gali pasiekti mūsų rankas prieš tai jo neatidarius.

Kol aš dvejojau dėl tuštumos mano pašto dėžutėje, „Granma“ gegužės 28 dieną išpublikavo straipsnį apie „susirašinėjimo neliečiamumą“, įtvirtintą Respublikos Konstitucijoje. Žurnalistas, rašęs tekstą, tikina, jog „Nacionalinio Saugumo įstatymas nustato, kad išskirtiniais – karo ar ypatingosios padėties – atvejais kai kuriuos konstitucinės teisės bei garantijos, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas, gali būti reguliuojami, priklausomai nuo aplinkybių.“

Metų metus Kuboje buvo diegiama mintis, kad niekas negali saugoti paslapčių nuo Valstybės. Asmeninis susirašinėjimas buvo viena iš labiausiai pažeidžiamų privatumo išraiškų. Žinau tūkstantį ir vieną pavyzdį apie atplėštus laiškus, kurie buvo perskaityti ir panaudoti prieš jų adresatą, net neteisinant tokių veiksmų karinio konflikto pavojumi. Viena draugė, susirašinėjusi su kolega, gyvenančiu egzilyje JAV, gavo papeikimą iš savo viršininkų, kai skundikas kaimynas perėmė vieną iš laiškų ir perdavė jį „saugumiečiams“ jos darbovietėje.

Grįžimas prie privatumo, - į tą išskirtinę, piliečiui priklausančią zoną, į kurią Vyriausybė negali skverbtis, - užtruks metų metus. Mes ne tik norim, kad siunčiamas laiškas adresatą pasiektų nepažeistas ir laiku, bet ir tikrumo, kad tai, kas jame parašyta, priklauso išskirtinai siuntėjui ir gavėjui. Vieną gražią dieną susirašinėjimas bus kaip į ausį pašnibždėti žodžiai, ir pašto skyriai pasirūpins, kad šių šnabždesių kiti žmonės neišgirs.

Viena saugiausių pašto dėžučių mieste … Nacionaliniame viešbutyje

Skaitant Michelio Hellerio (Michel Heller) knygą “Septintasis sekretorius“, iškilo prisiminimai apie „sovietinį“ mūsų salelės gyvenimo laikotarpį. Tuomet man buvo nedaugiau nei penkiolika metų ir visi iškylantys prisiminimai apie tą kolonializmą yra labai jutiminiai. Iš naujo prisimenu saldainius ir kitas prekes, įsigytas juodojoje rinkoje iš sovietų technikų žmonų.

Keista, kad jų nevadinome pagal kilmę (iš SSRS), nevadinome jų „draugais“. Vartojome daiktavardį neturinčio nieko bendra su jų kilme. Jie mums buvo tiesiog „kėgliai“: beformiai ir grubūs; molio gabalai; tvirti ir be grakštumo; sugebantys pagaminti skalbimo mašiną, kuri sunaudoja daugiau elektros nei yra skirta visai šeimai, tačiau kuri dar ir šiandien veikia ne vienuose kubiečių namuose.

Daugybė mūsų tėvų buvo mokęsi ar dirbę SSRS, tačiau mes nepažinom barščių, mums nepatiko degtinė, taigi visa, kas „sovietiška“, mums atrodė išėję iš mados, nenatūralu ir negražu. Mus paralyžiuodavo jų gestuose slypinti „meškos galia“, tarsi norint įspėti, kad tai jie išlaiko mūsų Karibų „rojų“.

Tas baimės ir pašaipos mišinys, kurį mums sukeldavo kėgliai, išsilaikė ir iki šiandien. Jei dabar turistas, vaikštinėjantis po miestą nenori, kad jam trukdytų įkyrūs tabako, sekso ir romo pardavėjai, jam užtenka tik pamurmėti ką nors panašaus į „Tovarišč“, „ne ponemaju“, - ir išsigandęs prekeivis išnyks.