Mūsų laukia nenuspėjama vasara, pranešama apie būsimus elektros dingimus, kainų augimą ir netgi prognozuojamas emigracijos pliūpsnis. Be abejo, daugybė kubiečių susidūrę su dilema – ar spręsti savo buitines problemas, ar pabandyti ką nors pakeisti – renkasi pastarąjį asmeninio išlikimo variantą. Jie savaip pabėga neišvykdami iš šalies – nuolat apeina įstatymus, kitaip sakant, nusikalsta. Tai ne tik tie, kurie naktį pro langą įslenka į sandėlį ar tie, kurie pavagia nekalto turisto kuprinę, bet ir sandėlininkai, klastojantys faktūras, bei sargai, kurie paslapčiomis nuima konteinerių, kuriuos turėtų saugoti, plombas. Jei kalba eina apie vogimą iš Valstybės, tai įstatymų pažeidimai yra visiems socialiai priimtini. Taigi padavėjas padidina kainas ar restorane pardavinėja papildomas prekes lyg jos būtų restorano*, o valstybinės maisto parduotuvės krautuvininkas „pakoreguoja“ perkančiųjų normuotą maistą sąrašą taip, kad pačiam liktų daugiau.

Ties nelegalumo riba balansuoja ir viešbučio priėmimo pamainos vadovas kartu su administratoriumi – jie dažnai išnuomoja kambarius, kurių neužregistruoja; tą patį daro ir taksistas neįjungiantis taksometro, ar koks fabriko darbuotojas pagaminantis daugiau gaminių nei reikalauja gamybos planas, tačiau juos parsinešantis namo. Muitininkas leidžia įvežti uždraustus objektus, policininkas neduoda oficialios baudos, savivaldybėje dirbanti darbuotoja pagreitina popierių tvarkymo procesą, mokytojas pakelia pažymį, inspektorius nepastebi pažeidimų.

Šios pajamos, gaunamos iš įvairių „nusikaltimų“, tik sustiprina ilgomis vadovų kalbomis išpūstą burbulą, tačiau tuo pat metu sulaiko žmones nuo viešų protestų. Tiekos nelegalių veiklų vaisius šiemet galiausiai bus ne vienus namus apšviesianti žibalinė lempa ar koks nors prožektorius**. Kam gi svarbu, kad dingo elektra.

*Padavėjai dažnai juodojoje rinkoje pigiau perka tokias prekes kaip gaivieji gėrimai ar alus, ir po to restorane juos parduoda taip lyg tai būtų restorano prekė, taip jie gauna papildomų pajamų.

**Kubos ekonomika šiuo metu yra labai sudėtingoje situacijoje, todėl numatomi įvairaus pobūdžio taupymai, tarp jų ir laikini elektros tiekimo nutraukimai.

Jei egzistuotų technologijos altorius, nedvejodama nueičiau prie jo uždegti pora žvakučių. Šie laidai, mikroschemos ir „čipai“ į mano gyvenimą atnešė daugiau informacijos, autonomiškumo ir laisvės, nei tai, ką man gali pasiūlyti politikai ar liaudies spaudimas. Būtent šį mėnesį sukako penkiolika metų nuo tada, kai susikonstravau savo pirmąjį kompiuterį, kuris mano gyvenimą apsuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Mano ranka jau šiek tiek deformavosi nuo pelės, dažnai galvoju taip lyg ką nors kurčiau Dreamwaver‘iu ir kartais, man netgi noris spausti „control+alt+del“, kad persikrautų man nepatinkanti aplinka.

Dabar atsirado nauja paslauga – naujienų siuntimas trumposiomis žinutėmis – dar labiau didinanti mano tikėjimą šių technologijos daikčiukų galia. Nuo praeitos savaites pradėjo veikti internetinis puslapis Granpa (tikiuosi jis bus objektyvesnis nei Granma)*, iš kurio į kubiečių mobiliuosius telefonus siunčiamos naujienos. Tereikia palikti savo telefono numerį ir pasirinkti šaltinius iš kurių norima gauti naujienas į savo telefoną.

Linkiu sėkmės tiems, kurie realybe pavertė šią nuostabią idėją, tokią naudingą šiais laikais. Kadangi negalime turėti popierinio laikraščio, nušviečiančio tai, ką oficiali spauda nuslepia, tai sveikinu sulaukus naujienų, sklindančių elektroniniais impulsais ir mirksinčių mūsų telefonų ekranuose.

*Granma – oficialus Kubos Komunistų Partijos leidžiamas laikraštis. Darydami aliuziją į Granma (angl.- močiutė), alternatyvios informacinės erdvės kūrėjai pavadino Granpa (angl. - senelis).

Kovinės žuvys

Man trisdešimt treji, turiu du žilus plaukus. Beveik pusę savo gyvenimo trokštu pokyčių savo Saloje. 1990-ųjų pabaigoje savo namuose and Lealtad ir Lagunas gatvių kampo žiūrėjau pro žaliuzių plyšį, kai išgirdau riksmus, iškart pagalvojau apie sukilimą. Mačiau, kaip žmonės ant pečių nešėsi plaustus, jie ėjo link jūros, taip pat mačiau policijos sunkvežimius, kontroliavusius tą nesitaikstančiųjų žmonių minią. Nekantriuose šeimynykščių veiduose įskaičiau nuojautą, kad greitai viskas pasikeis, tačiau jokie pokyčiai taip ir neatėjo, o visos problemos tapo chroniškomis, o jų sprendimai vėlavo. Po to gimė mano sūnus, tarp nuolatinių elektros dingimų ir padrąsinimų „neprarask vilties“ supratau, kad kas nors gali įvykti tik tuo atveju, jei mes patys tai išprovokuosime.

Šis birželis prasidėjo labai panašiai kaip ir anais tamsiais laikais – Ypatinguoju Laikotarpiu*. Nerimas, elektros dingimas kai kuriuose rajonuose ir bendras jausmas lyg riedėtumėm į pakalnę. Nebeesu ta baikšti ir pasyvi paauglė, kurios tėvai tiek kartų jai kartojo „Eik miegoti, Yoani, šiandien neturime nieko valgyti“. Nesu pasiruošusi priimti dar vieno šūkių ir tuščių lėkščių periodo mieste sustingusiame dėl degalų trūkumo, kol lyderiai laikosi savo prikimštų šaldytuvų. Ir negalvoju niekur iš čia kraustytis, pradidėjus naujam negandų laikotarpiui, mano atveju jūra tikrai nebus sprendimas.

Iš neramios Teo** sėklytės greitai pražys žiedas, taip rasis nauja karta. Nenoriu tikėti, kad ateinanti karta stovės ir žiūrės pro langą laukdama, kad kas nors įvyktų; kubiečiai pilni ilgai atidėliotų svajonių.

* Ypatinguoju Laikotarpiu Kuboje vadinami pirmieji metai po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet, nuo jos priklausiusi Kubos ekonomika žlugo.

** Teo – Yoani sūnus.

Prieš keletą dienų draugams surengėme nedidelę šventę, kad atšvęstumėm naujų liftų įrengimo darbų pabaigą. Šventė buvo labai laukiama, nes septynis mėnesius turėjome į keturioliktą aukštą ir žemyn lipti laiptais. Telefonu informavome visus, kad bus linksmybių iki vėlumos, kiekvienas atsinešė savo vaišių. Buvo tikrai gaila, kai jie įėjo pro duris pavargę, o veidai išdavė, kad jie jautėsi apgauti, nes naujutėlaičiai ką tik sumontuoti rusiški liftai mirgėjo raudonomis lemputėmis, pranešančiomis, kad liftas sugedęs.

Į Rusiją įsigyti naujų liftų vykę valdininkai nusprendė, kad nebūtina leisti pinigus šoniniams liftų bėgeliams – kažką panašaus į bėgius, kuriais šliuožia lifto kabina. Jie nustatė, kad senosios detalės – įrengtos daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus – yra suderinamos su naujais įrenginiais, tad naujieji buvo pradėti montuoti ant tų, senųjų. Nesiimsiu metaforų ir nevesiu paralelių tarp elektromechanikos ir politikos, tačiau naujoviškų mechanizmų taikymas ant senų bėgių man labai jau pažįstamas.

Galutinis rezultatas – senų sovietinių dalių ir naujų rusiškų įrenginių nesuderinamumas, dėl kurio kylant ir leidžiantis kyla siaubingas triukšmas, o liftas nuolat genda. Oficialiai liftai jau sumontuoti, juos įrengusios įmonės plane jau pažymėta „įvykdyta“, greitai tie patys mechanikai pradės darbus kituose pastatuose. O mes ir toliau beveik kasdien lipame laiptais, be to, likome apsikvailinę prieš draugus, kurie mūsų neveikiančių liftų atidarymo vakarėlį palaikė nevykusiu pokštu.

Vienoje Havanos galerijoje demonstruojamas darbas

Mes turime dažnai praktikuojamą sportą, deja, nei jo paplitimas, nei statistika niekur neminimi. Ši sporto šaka vadinasi – Komunistų Partijos pažymėjimo grąžinimas – žingsnis, kuriam daugybė mano tėvynainių ruošėsi ilgus metus. Svarbu gerai morališkai pasiruošti ir, nutaikius tinkamą momentą susirinkimo metu, atsistoti ir pasakyti: „Kolegos, dėl su sveikata susijusių priežasčių nebegaliu atlikti pareigų, kurias man paskyrėte“. Kai kas toki žingsnį pateisina pareiga slaugyti sergančią motiną, kiti gi sako einą į pensiją, kad galėtų rūpintis anūkais. Mažai kas išeidamas iš partijos nuoširdžiai prisipažįsta, kad nebetiki Partijos primetamomis taisyklėmis ir principais.

Pažįstu vieną tokį, kuris sugalvojo naujovišką būdą, kad išvengtų susirinkimų, vienbalsiai besibaigiančių balsavimų ir dažnų KKP* mobilizacijų. Kaip boksininkas, ištreniruotas ištverti iki paskutinio gongo, jis nuėjo į savo paskutinįjį partijos branduolio susitikimą darbovietėje. Visus nustebino jo argumento naujoviškumas, tikras posūkis, kurio niekas nesitikėjo. „Kas dieną pakenčiu juodąją rinką, kad galėčiau išmaitinti savo šeimą, Komunistų Partijos narys neturėtų taip elgtis. Kadangi turiu rinktis ar padėti ką nors ant stalo namiškiams, ar nuolankiai paklusti šios organizacijos disciplinai, - renkuosi pasitraukti.“ Visi su nepasitikėjimu susižvalgė, „bet Ricardo, ką čia kalbi. Čia dauguma iš mūsų perka juodojoje rinkoje“. Surepetuotas „smūgis“ staiga užbaigė šį trumputį raundą: „Taigi…išeinu, nes nenoriu priklausyti simuliuotojų, sakančių viena, darančių kita, partijai“.

Raudonoji knygutė su jo vardu ir pavarde liko ant stalo, prie kurio jis niekad nebeatsisėdo. Grįžus namo, žmona jam uždėjo čempiono medalį. „Pagaliau išsilaisvinai iš Partijos“ – pasakė ji ir pabučiavo.

* KKP – Kubos Komunistų Partija

Nė vienas iš prezidentų, vakar pritarusių mūsų salos grįžimui į OEA*, nedirbo savo valstybėms 1962m., kuomet Kuba buvo pašalinta iš šios tarptautinės organizacijos. Tačiau tosios rezoliucijos pašalinimo dieną mūsų šalies valdžioje tebesėdi tie patys kaip ir tada, tie patys, kurie tuomet valdė mano tėvų ir senelių likimus. Tuo tarpu Kubos gyventojai per tą laiką labai pasikeitė: vieni mirė, kiti emigravo, mano kartai su egzotiška „Y“ [varduose] pradėjo rastis pirmieji žili plaukai, tačiau tribūnoje mikrofono įsikibusi laikosi ta pati pavardė.

Mūsų vadovams OEA sprendimas užduoda galvosūkį, kurį jie beveik visada išsprendžia blogai. Jie verčiami rinktis tarp kovos ir harmonijos - pastaroji juos degina kaip druska ant žaizdos, ji juos dusina kaip vanduo plaučiuose. Jie visad gyveno susipriešinimo logika, tad galimybė turėti kėdę Amerikos Šalių Organizacijoje jiems atrodo kur kas pavojingesnę nei barikados, ant kurių jie jaučiasi itin patogiai. Jie žino, kas sėsdamiesi į tą kėdę, bus įtraukti į regioninę bendruomenę, kuri juos remia, tačiau iš jų taip pat bus pareikalauta ir pokyčių šalies viduje ir atsivėrimo.

Dėl to praeito trečiadienio pranešimas panašus į dar vieną paduodamą ranką, atveriamas naujas duris, tik tam kad dar kartą visi įsitikintų, kad Kubos vadovams trūksta valios šį pasiūlymą priimti. Jono Pauliaus Antrojo palinkėjimas, kad „Kuba atsivertų pasauliui, o pasaulis atsivertų Kubai“ buvo beveik besipildąs, jei ne pirmoji linkėjimo dalis, niekaip nejudanti iš vietos. Prie mano šalies vairo sėdintiems vyrams labiau patinka įkyrus šūkis „Su OEA ar be jos, mes vis tiek laimėsim kovą“ – taip dažnai kartotas šešiasdešimtaisiais. Tik va, kad jau niekas niekur nemato jokios kovos, priešas išbluko, o pergalė…et pergalė…ji susitraukė iki noro išlikti valdžioje.

*OEA (ispaniškai – Organización de los Estado Americanos) – Amerikos Šalių Organizacija.

Man buvo vos keturiolika, viskas aplinkui vyko pernelyg greitai. Materialiniai nepritekliai darėsi vis aštresni, o mano miesto kioskuose buvo beveik neįmanoma rasti mažai tiesos apie SSRS rašančių spalvotų žurnalų. Žiūrėjome televizijos šou apie Ochoa teismą*, o mano tėvai galutinai nusivylė žiūrėdami, kaip teisybė nusileidžia žalioms uniformoms.

Būtent tomis dienomis mus pasiekė žinios apie tai, kas vyko Lenkijoje. Nesupratome nieko, nes iki tol Europos socialistinis blokas mums atrodė kaip kažkas amžino. Viena tolima giminaitė po neilgos viešnagės Maskvoje pasidalino būgštavimais, tačiau mes ir toliau tikėjome, kad CAMECON**, Varšuvos Paktas ir spausdinimo mašinėlės Robotron pergyvens mus visus.

Žodis Solidarumas staiga tapo madingu, tuo tarpu mano mieste kelios mokyklos vis dar vadinosi Lenkijos Liaudies Respublikos mokyklomis. Nors mano marksizmo-leninizmo dėstytojas nuolat idealizuodavo Rytus, vos sužinojus, kas vyksta Varšuvos gatvėse, jo veidas keistai išsikreipė. Mūsų vadovams buvo sunku pateisinti 1968-ųjų invaziją į Čekoslovakiją, o „lenkų darbininkų klasės“ maištas visiškai išmušė juos iš vėžių.

Užaugau, susilaukiau sūnaus, jam taip pat teko kartoti šūkį „Pionieriai už komunizmą, būsim kaip Che“***. Jis dabar tokio paties amžiaus, kaip ir aš tais neramiais 1989, kuomet ir prasidėjo mano dvejonės, kai pradėjau suprasti, kad viskas, kas man tuo metu buvo kalama į galvą, galbūt nebuvo tiesa.

*Arnoldo Ochoa Sanchez – vienas iš Kubos Revoliucinės Armijos generolų, 1989 metais buvo apkaltintas ir teisiamas už pasinaudojimą tarnybine padėtimi vykdant nusikaltimus (nelegali prekyba narkotikais, deimantais ir dramblio kaulu). Jo teismo procesas bene mėnesį buvo transliuojamas televizijos, jo metu jis pats prisipažino esąs kaltas ir pasiprašė mirties bausmės, kad parodytų jaunimui, kad Revoliucijoje tokių dalykų būti negali. Svarbu paminėti tai, kad, likus keliems mėnesiams iki jo suėmimo ir teismo, Havanoje viešint Michailui Gorbačiovui, jis viešai prasitarė, kad pritaria Glasnost procesui.

**COMECON (angl. - Council of Mutual Economic Assistance) – Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba.

***Ernesto Che Guevara

Noriu padainuoti odę kasdieniam užkandžiui, kurį gauna sargai ir kai kurių įstaigų priežiūros personalas. Bandelė su kumpiu ir sūriu, kartu su buteliuku kolos yra pagrindinė daugybę kubiečių į darbą eiti motyvuojantis dalykas. Jei ne uždarbis, kurį jie gauna pardavę savo užkandį, dauguma iš jų jau seniai būtų metę darbą. Netgi ieškant darbo, pirmiausiai klausiama ne apie darbo užmokestį, – kuris lygiai toks pats simboliškas ir mažas visose darbo vietose – o apie tai, ar darbo metu jie gaus užkandį. Pardavę jį už dvidešimt nacionalinių pesų, jie gauna papildomų pajamų, deja, patys lieka be jokio užkandžio.

Šių užkandžių gali aptikti visur, jie pardavinėjami subtiliai slepiant, tačiau, kas ieško, tas nesunkiai juos randa – buteliukas Tropi Kolos ir sumuštinis, suvyniotas į celofaną. Jų gali pamatyti prie įėjimo į telefoninio aptarnavimo centrus, už stiklinių bankų durų, sargų būdelėse prie ministerijų, autobuso bilietų pardavimo kasose, muziejuose ir netgi Interneto kavinėse, kur prieiga prie tinklo kainuoja neįtikėtinas sumas. Visur, kur tik reikia ką nors prižiūrėti, palydėti ar pasaugoti, visada yra kas nors, kas perpardavinėja tuos užkandžius, kad ir toliau galėtų saugoti. Keletas griežinėlių kumpio ar sūrio gali pakeisti apsisprendimą eiti ar neiti į darbą.

Scena padalinta Berlyno siena – vienos iš tų sienų pusėje esantys žmonės tokie panašūs į dabartinius kubiečius, jie kovoja, kad galėtų pirkti, mylėti ir išlikti. Šiuolaikinio šokio kalba, mums, havaniečiams, buvo parpasakota dviejų Vokietijų istorija „lyg tai būtų atskirti Siamo dvyniai“. Kompanija Sasha Walth & Guests praeitą penktadienį pasirodė Didžiajame Garcia Lorca Teatre ir pristatė drąsią choreografiją aplink betoninę sieną, beveik keturiasdešimt metų skyrusią vieną Tautą.

Šokėjų tariamos frazės apie mūsų kasdienybę suintensyvino jų bendravimą su publika. Be abejo, manau, kad net ir be to būtume jautę tą įtampą ir lygiai taip pat save identifikavę su tuo, kas vyko scenoje. Man atrodė pažįstamas žmonių užsispyrimas ir atkaklumas gyventi savo gyvenimus nepaisant geležinės uždangos, skiriančios juos nuo kitos pusės. Jų polinkis užmiršti grėsmingą šešėlį ir pasislėpti asmeniniame gyvenime, užsiimti išimtinai išgyvenimu. Dvidešimt metų po šios despotiškos sienos griūties, mes, kubiečiai, vis dar trokštame, kad mus supantys apribojimai išnyktų.

Jei mūsų siena bent jau būtų tokia - iš akmenų, cemento ir vielos - galėtumėm pasiimti plaktukus, laužtuvus ir ją nugriautumėm. Jei ją būtų galima paliesti ir pasakyti „štai čia ji prasideda, o čia baigiasi“, esu tikra, kad jau būtumėm ją nugriovę. Deja, siena, skirianti mus nuo tiek daug dalykų – mūsų atveju – yra nematoma, neapčiuopiama ir dar sutvirtinta jūros platybėmis. Jei bent akimirkai ši, mus supanti, kontrolės ir draudimų siena materializuotųsi, su mielu noru ant jos išpaišyčiau didžiulį grafiti. Prisistumčiau kopėčias, kad galėčiau pažiūrėti į kitą pusę – taip kaip aną penktadienio vakarą padarė šokėjai – o gal net pabandyčiau išsikasti tunelį po jos kietais pamatais. Jei nieko nepavyktu, tuomet šį statinį gausiai apsisiočiau.

Jau ne pirmą kartą girdžiu, kad MSN Messengeris vartotojams Kuboje yra blokuojamas. Daugiau nei prieš trejus metus viena draugė paslapčiom nusivedė mane į savo ofisą valstybinėje įstaigoje ir leido trumpam prisijungti prie Interneto. Tuo metu rašiau straipsnį ir man trūko kai kurių duomenų, taigi išsiprašiau keletą minučių prie jos darbinio kompiuterio. Tai dar buvo laikai, kai apsimetinėdama turiste prisijunginėdavau prie Interneto viešbučiuose*, tik tada neturėjau užtektinai konvertuojamų pesų, kad galėčiau ten prisijungti mokamai.

Draugė išvardijo man toje institucijoje draudžiamų puslapių sąrašą ir dar pridėjo, kad MSN neveikia, nes jau kelis mėnesius yra užblokuotas. „Negali naudotis jokiomis pokalbių svetainėmis ar programomis, išskyrus vietines“, „ir net nebandyk jungtis prie Nuevo Herald“ – perspėjo žiūrėdama man į akis. Pasiklausinėjusi daugiau apie internetinių pokalbių (chatų) apribojimus Microsoft programinėje įrangoje, sužinojau, kad tinklus administruojantys asmenys greitai užuodžia bet kokius bandymus prisijungti prie bet kokių pokalbių svetainių. Hotmail irgi buvo uždraustas, neįkandamas riešutėlis susirašinėjimus sekti turintiems vietiniams technologijų specialistams. Greitai panašaus likimo susilaukė ir Yahoo, ir Gmail Messengeriai. Jie buvo uždrausti darbovietės ir švietimo įstaigose.

O dabar panašus draudimas mus pasiekia iš kitos pusės, būtent iš tų, kurie ir sukūrė programą, padėdavusią mums pabėgti nuo kontrolės. „Buvo uždrausta prieiga prie Windows Live Messenger IM visose šalyse, kurioms JAV yra paskelbusios embargą“ – teigiama Microsoft pranešime. Gaila tik, kad dėl to nukentės eiliniai piliečiai, nes visi valdantieji turi savus bendravimo kanalus. Tai akivaizdus smūgis internautams, „tinklo dezertyrams“ – o tokie yra visi, prisijungiantys prie Interneto iš Kubos. Turbūt dabar mano draugės įmonėje dirbantis cenzorius, prižiūrintis naudojimąsi interneto ryšiu, džiaugiasi, nes Microsoft ką tik atliko darbą už jį.

*Iki 2008 metų kovo mėnesio eiliniai kubiečiai neturėjo teisės net tik apsistoti viešbutyje, bet net ir įeiti į jį.